​​Kartais tradicija tapusios datos tėra veikimas,

kartojantis tuščią buvimo formą - veiki, nes taip turi būti – dalyvauji, darai, pildai, imi, pamiršti, keiti vėl imi palieki…

​

Mes norime kitaip.

ŠiMC prasidėjo, tęsiasi ir, turbūt, bus kitoks tol, kol bus.

Nesiekiam tiesiog kitoniškumo, bet esam tokie ir mums taip darosi.

Kuriame savo ritualus, kurie mums turėtų prasmę, ji mus telkia ir suvienija.

Todėl, sulaukę dar vienos mokyklinės datos, mokslo metų pradžios, mokytojų dienos, šimtadienio, išleistuvių, egzamino, kontrolinio ar dar kažko, turinčio mokyklinio būvio žymą, klausiame visų,

kuriuos ši diena ištinka:

kas tai? ką ji mums reiškia? Kai pavyksta susitarti,

pasižymime datą ir kuriame savo ritualą.

​

Tokį ritualą pabandėme sukurti ir mokyklinio šimtadienio proga.

Važiuodami iš Vilniaus anksti ryte autobusu,

pasitikdami vieni kitus Panevėžyje, visą dieną praleisdami kartu bendrose veiklose, dundėdami Aukštaitijos siauruko bėgiais į Anykščius,

trumpam stabtelėdami Surdegyje bendriems pietums, maknodami per tirpstančio sniego likučius ir atsiveriančios žemės plutos sluoksnį savo vagono link,

paduodami arbatos puodelį ar garuojančio troškinio lėkštę šalia stovinčiam, spausdami ranką, drąsindami ir besišypsodami vieni kitiems,

lyg šio bendrumo amžiams surišti, net ir grįžę į mokyklos patalpas dar ilgai nenorėjome išsiskirti.

Susistabdėme akimirką, sukūrėme naują formą būti.

Ir žiūrėjome į pasaulį savo akimis...​​